Viskas prasidėjo nuo 2001-ųjų metų. Tuo metu dar neturėjome nei patirties uogininkysteje, nei žinių – viskas buvo nauja. Pirmiausia nusprendėme auginti juoduosius serbentus, kadangi tuo metu tai buvo labai populiarios uogos. Iš pradžių verslas klostėsi puikiai: kiekvieną dieną sezono metu nuskynę uogas jas veždavome į turgų parduoti arba į konservų fabriką.
Bėgant laikui juodųjų serbentų apyvartą sumažėjo ir turėjome ieškoti išeities. Tada pradėjome auginti avietes: ir vasarines, ir rudenines (remontantines). Sodinukus teko parsivežti iš už jūrų marių, kadangi Lietuvoje jų tiesiog neradome. Visa laime, jog mūsų pastangos pasitvirtino ir visi labai pamėgo mūsų uogas.
Tačiau mes nesustojome judėti į priekį… ir pradėjome auginti šilauoges. Tuo metu šilauogės buvo didelė naujiena Lietuvoje ir daugelis žmonių nežinojo, kas tai per uogos. Nors šilauoges auginti yra tikrai sunku, kadangi jos yra labai reiklios, jos labai greitai išpopuliarėjo dėl nuostabaus skonio ir gausaus vitaminų kiekio.
Bėgant laikui pastebėjome, jog parduoti šviežias uogas darėsi vis sunkiau. Tai lėmė didelė konkurencija iš Lenkijos bei krizė. O juk uogos labai greitai genda ir jų negali nuvežti į turgų sekančią dieną parduoti! Taigi, uogos, neparduotos turguje, turėjo tik du likimus: arba būti išmestos, arba perdirbtos. Tad pradėjome kurti planus įsirengti uogų perdirbimo cechą ir po kelerių metų voilá – ėmėm ir pastatėm.
Ceche įsirengėme džiovyklą, kuri puikiai išdžiovina vaisius bei juose išlaiko vertingąsias medžiagas. Tai kaip netikra saulė. Taip pat įsirengėme šaldymo “kambarį”, kuris yra toks erdvus, jog jame mielai apsigyventų bent 20 baltųjų meškų. Ir žinoma turime pagrindinę patalpą, kurioje vyksta visi kulinariniai kūrybingumo procesai. Joje laikome reikmenis ir paslaptis, kurios mums padeda gaminti pačias skaniausias uogienes, sirupus, tyres, sūrį, saldainius…
Cecho įsirengimas mums padėjo įsitvirtinti uogų/vaisių versle ir nuo tada mūsų sode pradėjo augti dar daugiau įvairių skanumynų: agrastai, šermukšniai, trešnės, gervuogės, obuoliai… ir tikimės, jog tai dar ne pabaiga.